Potraukis būti normaliam: Kas nenorėtų būti mutantu?

Trečiame Ikmenų filme, Žūtbūtinis mūšis [X-Men: The Last Stand], atrandamas vaistas, kuris nuslopina mutantų geno aktyvumą, paversdamas mutantus paprastais žmonėmis. Audra [Storm], oro valdytoja, sureaguoja paklausdama: „Kas norėtų tokio vaisto? Turiu galvoje, koks bailys imtųsi jo vien tam, kad pritaptų?“ Tuo tarpu, Šelmė [Rogue] – kurios prisilietimas gali iščiulpti gyvybę, energiją ir kitų žmonių talentus – ruošiasi kelionei į farmacinę kliniką.

Dėl prietarų, baimės ir mutantų persekiojimo, kai kurie fanai prijaučia Šelmei ir gali lengvai įsivaizduoti troškimą būti tiesiog reguliariais žmonėmis. Bet kiti fanai, ypač tie, kurie idealizavo ir identifikavosi su Iksmenais, užverčia akis ir krato galvas dėl Šelmės sprendimo, matydami jame atmetimą kažko didingo, unikalaus ir trokštamo. Kodėl kas nors rinktųsi ordinarumą, kasdieniškumą, vietoj fantastiškumo ir ekstraordinarumo? Koks asmuo nenorėtų būti mutantu?

Daugelis šių problemų liečia „normalumo“ idėją. Filosofijoje, mes skiriame „deskripcinį“ vartojimą žodžio, kuris paprasčiausiai nurodo, kaip žodis neutraliai vartojamas aiškinant ar charakterizuojant kažką, ir „preskripcinį“ vartojimą žodžio, kuriame terminas naudojamas siekiant indikuoti, kaip kažkas turėtų būti. „Normalumo“ idėja gali būti vartojama abiem būdais. Kaip deskripcija ji paprasčiausiai indikuoja vidutiniškumą, pvz., „Normaliai, žmonės turi dvidešimt-dvidešimt regėjimą“, arba, „Normaliai žmonės nesupyksta dėl smulkių dalykų“. Kaip preskripcija, visgi, jis indikuoja, kad kažkas turėtų būti norma arba turėtų būti daroma statistiškai vidutinišku būdu, pvz., „Jos rega nėra normali, todėl jai reikia akinių“, arba, „Nėra normalu pykti dėl smulkių dalykų; kažkas su juo ne taip.“

Nepaisant to, ar „normalumas“ yra deskripcinė ar preskripcinė idėja, visgi, tai yra ginčų reikalas. Ar tiesa, kad vien todėl, kad kažkas yra normalu, tai turėtų būti mūsų tikslas, mūsų matas, kaip viskas turėtų būti? Ar normalumas suteikia mums kokias nors gaires? Ar, „normalumas“ yra tiesiog taip, kaip viskas turėtų statistiškai klostytis? Ir ar mes galime sugalvoti būdų, kaip galėtume viską pagerinti?

Ką Iksmenai mus pamoko apie „normalumo“ idėją, kuri formuoja ir lydi žmonių gyvenimus? Ar normalumas yra kažkas tokio, ką reikia vertinti, ar tiesiog kažkas, ką reikia transcenduoti? Ar mutanto troškimas būti normaliu turėtų būti sveikintinas ar niekinamas? Kaip dėl mūsų pačių poreikio būti normaliais ar būti ekstraordinariais?

Normalumo paradoksai

Pradedant, reikia pasakyti, kad egzistuoja tik ribotas skaičius būdų, kaip būti normaliu: tai papuolimas į mažą zoną vidutiniškų rezultatų įvairiose kategorijose, ar jos būtų fizinės, protinės ar socialinės. Bet egzistuoja neribotas skaičius būdų, kaip būti nenormaliu. Ne tik gali būti ekstremalumas nuo vidutiniškumo, bet būdas, kaip tas ekstremalumas gali manifestuotis gali smarkiai varijuoti. Ar būtum neįprastai talentingas, tas talentas gali būti specifinis tūkstančiams skirtingų zonų – pavyzdžiui, gebėjimas groti įvairiais skirtingais muzikos instrumentų tipais ar būti atletišku ar pasižymėti menuose ar kituose pašaukimuose. Jūs taip pat galite būti specifiškai stokojantis vienoje ar daugiau negu tūkstantyje zonų. Kol normalumas savo sąvoka reikalauja normalumo išvaizdos, jūsų nenormalumas gali būti matomas ar nematomas, akį rėžiantis ar subtilus, teigiamas ar neigiamas.

Čia iškyla žmonių rasės bendras normalumo paradoksas. Viena vertus, mes esame socialiniai gyvuliai, kurie jaučia stiprų norą pritapti grupėje (net „nonkonformistai“ dažniausiai leidžia laiką su panašiais „nonkonformistais“ – gotai su gotais, emo su emo, gėjai su gėjais), todėl egzistuoja galingas troškimas pritapti priimtinoje terpėje. Jūs nenorite išsišokti. Kita vertus, mes taip pat norime pritraukti dėmesį į save iš kitų, kad nebūtume ignoruojami. Šie abu konfliktuojantys potroškiai gali kilti iš esminio evoliucinio spaudimo: instinkto būti matomiems kaip reprodukciškai patraukliais. Mes norime būti pakankamai normaliais, kad indikuotume potencialiems partneriams, jog nėra nieko blogo su mumis – kad neturime defektyvių genų. Bet mes taip pat norime pritraukti daugiau dėmesio negu mūsų varžovai ir indikuoti, kad mes turime tam tikrų pranašumų virš kitų – mes turime geresnius genus ir aukštesnį socialinį statusą.

Tai žmogiškosios būsenos mįslė: mes norime pritapti ir mes norime išsiskirti. Bet egzistuoja daugybė būdų išsišokti, kai kurie geresni, negu kiti. Kai kurie iš šių kelių indikuoja kitiems, kad mes esame trokštami; kai kurie indikuoja, kad mes esame netrokštami.

Iksmenai yra daugiausiai žmonės, nors jie dažnai vadina save „mutantais“. Didžia dalimi, jie turi įprastas žmogiškas smegenis ir asmenybes, gyvenančias kūnuose, kurie turi ekstraordinarius sugebėjimus ir savybes. Nestebina, tuomet, kad jie tampa valkatiškomis ordinarios žmogiškosios būklės aukomis, įskaitant troškimą pritapti ir troškimą išsiskirti. Bet mutantų genas turi daugybę efektų, ir šie įvairūs efektai mutantų populiacijoje demonstruoja kažką ordinaraus žmogiškų būtybių variacijoje – įvardinant, kad būnant ordinariu yra daugiausia saugus reikalas, o būnant ekstraordinariu yra labai, labai rizikinga. Ištraukus kitoniškumo bilietą iš kepurės, turint omenyje begalybę būdų, kaip gali būti kitoks, smarkiai rizikuoji.

Kaip būti nenormaliu

Kai Audra paklausia, kodėl kas nors norėtų „išgydyti“ mutaciją, mėlyna-kailis mokslininkas Henkas Makojus (dar žinomas kaip Žvėris) [Hank McCoy; aka Beast] atsako: „Ar tai bailumas išsigelbėti nuo persekiojimo? Ne visi mes galime taip lengvai pritapti. <...>“ Aiškiai, yra skirtumų ne tik tarp „normalių“ mutantų, bet net tarp „nenormalių“. Kai kurie mutantai gali atrodyti kaip „normalūs“, dėl savo išvaizdos ir gebėjimo kontroliuoti galias, kaip telepatė Džyn Grėj (Jean Grey) ar tarp pirštų ašmenis slepiantis Ernis (Wolverine). Kiti mutantai, visgi, nesugeba „praeiti“ kaip normalūs žmonės. Ir net tie gali būti toliau išskiriami. Kai kurie negali to padaryti dėl savo išvaizdos, kaip mėlyna-kailis Žvėris ar mėlynasis ir velnia-uodegis Nakties Roplys [Nightcrawler] ar sparnuotasis Angelas. Kai kurie negali to padaryti dėl jų nesugebėjimo kontroliuoti savo galias, kaip 各lmė, kuri negali niekieno paliesti, ar Kiklopas [Cyclops], kuris niekada negali parodyti savo akių.

Ši „praeinamumo“ koncepcija – sėkmingas apsimetimas esant normaliu – yra svarbi ir gerai-dokumentuota tikro-gyvenimo patirtis tarp homoseksualų ir šviesia-odžių Afrikos Amerikiečių. Ji suteikia nenormaliems (terminas čia suprantamas kaip paprasčiausiai deskriptyvus) gebėjimą, kad su jais elgtųsi kaip su normaliais, ir tai gali leisti jiems konfrontuoti, ar nekonfrontuoti, dėl savo skirtumų savo pačių tempais.

Taigi nenormalumo atstumo ribose, mes turime daugybę galimybių, kaip elgtis su normaliais. Nors mutantų parodyta ekstremaliai, tai taip pat pažįstama daugybei tikrų žmonių. Jūs galėtumėte turėti nenormalumą (terminas čia yra naudojamas deskriptyviai, paprasčiausiai reiškiantis „statistinį retumą“), kuris yra teigiamas (tarkime, galimybė greitai užgyti, kaip Ernis). Jūs galėtumėte turėti nenormalumą, kuris yra neigiamas (tarkime, Profesoriaus Ksaviero [Professor Xavier] abiejų kojų paraplegija). Jūs galėtumėte turėti nenormalumą, kuris yra apčiuopiamas (tarkime, rega, prisilietimu ar uosle), bet kuris taip pat yra lengvai nuslepiamas, pvz., trečias inkstas, fotografinė atmintis, ar Šešėlio Katės [Shadowcat] sugebėjimas vaikščioti per sienas. Jūs taip pat galėtumėte turėti neapčiuopiamą nenormalumą, kuris suteikia kančias, kai bandote jį nuslėpti: tarkime, mažumos seksualinė orientacija arba socialinis nerimas arba Džyn Grėj nevaldoma telapatija. Galbūt jūs turite apčiuopiamą nenormalumą, kuris suteikia kančių, kaip trūkstama atauga, deformacija, ar Nakties Roplio uodega ir tripirštės rankos. Egzistuoja ir apčiuopiamas nenormalumas, kuris nesuteikia jokių kančių, kaip Koloso [Colossus] raumeningas kūnas ar Emos Frost [Emma Frost] daili išvaizda.

Tam, kad suprastumėte tai aiškiau, įsivaizduokite nenormalumą reprezentuotą grafiškai – ne dvi-dimensinį grafiką, bet tri-dimensinį, kubą, su x-ašimi (pločiu), kuris reprezentuoja utilitarumo laipsnį, arba kaip naudingas/kenksmingas nenormalumas yra; y-ašimi (aukščiu), kuris reprezentuoja priimtinumą, arba kaip nenormalumas yra priimamas visuomenės kaip trokštamas ar netrokštamas; ir z-ašimi (gyliu), reprezentuojančiu pastebimumą, arba kaip akivaizdžiai/slaptai nenormalumas atrodo. Tai jokiu būdu pilnai neaprašo buvimo nenormaliu psichologinio ir socialinio kompleksiškumo (net nebandoma paaiškinti, kaip jūsų pačių asmenybė galėtų susitvarkyti su nenormalumu, ar paryškinti, kokiu būdu gebėjimas galėtų būti pastebimas ar panaudojamas, pavyzdžiui), bet tai pradžia padedant jums išvysti, kokį patirties nuotolį galėtumėte turėti. Bet koks bruožas už normos ribų gali tilpti šioje erdvėje.

Dabar galite suprasti, kaip pakliuvimas į skirtingas erdvės vietas gali paveikti jūsų požiūrį dėl to, kiek geras ar blogas yra normalumas. Filosofas Mišelis Fuko [Michel Foucault] (1926 – 1984) apibūdino nenormalumo istoriją kaip plačios „monstro“ koncepcijos pradžią (didį sumišimą tarp nenatūralumo ir neįmanomumo) ir perėjimą prie „individo, kurį reikia koreguoti“ koncepcijos (labiau siaurą medicininę ir legalią idėją žmonių, kuriuos reikia pataisyti). Daugelis Fuko istorinės pamokos yra apie tai, kaip visuomenė elgiasi su nenormaliais, bet tai taip pat gali būti pritaikyta prie to, kaip kiekvienas individas suvokia savo paties ar pačios nenormalumą. Ar jūs monstras, kažkas, ką reikia pataisyti, ar tiesiog kitoks?

Audra niekina kaip moralinius bailius žmones, kurie ieškotų vaisto dėl savo mutacijų, bet pažvelkite į jos patirtį ir kur ji atsiduria tame 3-D grafike. Jos mutacija suteikia jai galimybę kontroliuoti orą, bet tai jokiu būdu nėra matoma, nebent ji nori, kad jūs ją matytumėte. Galia turi smarkų panaudojimo faktorių: ji gali būti panaudojama plataus spektro trokštamiems tikslams. Oro kontrolė yra mišri priimtinumo grafike – kai kurie žmonės galėtų bijoti jos galios, bet dėl fakto, kad ji visiskai valdo ją ir ji nėra akivaizdi, tie, kurie reitinguoja jos galimybę žemai priimtinumo ašyje, nebūtinai turi žinoti apie tai, kad ji yra mutantė. Kaip ir su daugeliu mutantu, Audra yra išskirtinai graži, su tobulu kūnu ir veidu. Šis nenormalumas yra aiškiai apčiuopiamas, bet taip pat aiškiai priimtinas ir naudingas. Trumpai tariant, jos išskirtinė vieta 3-D erdvėje reiškia, kad Audra daugiausiai pasipelno iš savo nenormalumo ir gali visada apsimesti normalia, jeigu to nori.

Šelmei, ieškančiai vaisto, ne taip pasiseka. Ji yra graži, sveika ir žavinga, bet jos mutacija sudėtinga. Ji absorbuoja energiją, prisiminimus ir gebėjimus tų žmonių, kuriuos paliečia, sužalodama kiekvieną paliestą asmenį procese. Bet ji negali valdyti savo galios. Lytėjimas aktyvuoja perkėlimą, nepaisant jos valios. Taigi, kai tam tikrais atvejais Šelmės gebėjimas gali būti naudingas, jis yra daugiausia nepriimtinas ir daugiausia pastebimas. Nors Šelmė gali „praeiti“ kaip paprastas žmogus tam tikrą laiką, ji tą gali padaryti tik vengdama bet kokio fizinio kontakto. Tai galiausiai atrodo kaip ekscentriška ir po kiek laiko net keista. Tai taip pat reiškia, kad Šelmė negali atlikti tam tikros veiklos, kurios jos labai paprastos žmogaus smegenys ir asmenybė nori atlikti. Ji nori, kaip ir bet kas, galėti liesti. Ji nori pabučiuoti vaikiną, nori, kad motina paglostytų jos veidą, nori apkabinti draugus. Jos galia neleidžia jai patirti esminius žmogiškus potyrius. Nenuostabu, kad Šelmė nori būti normali! Ji įstrigusi baisioje situacijoje: ji turi normalius troškimus ir poreikius, bet jos nevaldomi gebėjimai neleidžia jai patenkinti tuos troškimus ir poreikius.

Žvėris yra dar vienas, kurio nenormalumas yra ne toks naudingas, kaip Audros. Jis yra mėlynas ir kailėtas, taigi jo mutacija iš karto pastebima. Nors jo gebėjimai (vikrumas, jėga, paaštrėję pojūčiai) gali būti labai naudingi, jo išvaizda laikoma baisia, bjauria, monstriška. Ne taip kaip Audra, Džyn Grėj, Ernis ar Ledo Žmogus [Iceman], jis negali pasirodyti kaip normalus.

Deja, Žūtbūtinis mūšis nėra toks informatyvus, kaip mes norėtume, dėl to, kodėl mutantas norėtų būti išgydytas. Dėl šios informacijos, pažvelkime į komiksą, kurio autorius yra Džosas Vedonas [Joss Whedon], kur apžvelgiama išgydymo istorijos versija. Kol filme mutantai, kurie grūdasi eilėje dėl vaisto, daugiausia atrodo normaliais, komikse egzistuoja mišrumas tų, kurie praeitų kaip normalūs, ir tų, kurie ne. Žinoma, paveikslėliuose, gali išskirti tik fizines charakteristikas, bet to užtenka. Mutantai, kurie stovi linijoje, turi žvynus, sparnus, kurie kyšoja iš jų striukių, krabo žnyples vietoj rankų, ir t.t. Vienas mutantas net turi veidą savo skrandyje, o testavimo laboratorijoje, mergina sapnuoja košmarus, kurie atgyja ir žudo aplinkinius.

Tikriausiai geriausiai Iksmenų visatoje ši nenormalumo problema yra ištyrinėjama Morlokų, grupės mutantų, kurie daugiausia turi labai akivaizdžių ir nemalonių akiai mutacijų, istorijoje. Jie pasirinko gyventi po žeme – srityje, kuri atspindi jų normalios visuomenės ir mutantų, kurie gali praeiti, atstūmimą. Vienoje istorijoje, Morlokai pagrobia fiziškai gražų ir sparnuotą Angelą tam, kad jis būtų vyras ir sutuoktinis Morlokų lyderei, Kalisto [Callisto]. Vienas iš Morlokų, Sunderis, paklausia, kodėl jie kovoja su kitais mutantais. Jam keista dėl to, kad „jie mutantai, kaip mes“. Kitas Morlokas, mutantas vardu Maskva [Masque], kuris yra baisiai deformuotas, bet turi galią bet kaip formuoti kitų kūnus ir veidus, sako: „Ne tokie, kaip mes, Sunderi. Jie gražūs! Nekenčiu jų. Noriu juos žaloti!“ Maskva net mąsto apie Nakties Driežą – mėlyn-odį, tri-pirštį, velnia-uodegį teleporterį – kaip „gražų“ ir nori jį išmėsinėti iš vidaus. Žinoma, tai ironiška, turint galvoje, kad Nakties Driežas yra vienas iš mutantų, kurie negali praeiti kaip normalūs. Komikse, Kalisto paprašo Nakties Driežo prisidėti prie Morlokų, kadangi jis taip akivaizdžiai ne žmogus, o filme X2 Nakties Driežas paklausia kūno-keitėjos Mistikos [Mystique], jai pačiai būnant mėlynai ir žvynuotai, kodėl ji nebūna tipiškoje žmogiškoje formoje visą laiką.

Kai kurie žmonės trokšta turėti Morlokų galių, bet keli, jeigu išvis, nori atrodyti, kaip Morlokas. Kodėl? Dalinai dėl to, kad mes funkcionuojame su kultūriniu ir evoliuciniu išsilavinimu to, kas yra patrauklu, ir taip laikome Morlokų nenormalumą kaip „bjaurų“. Taip pat, nepaisant to, kokias galias jie turėtų, žmonės žino, kad atrodydami kaip Morlokai, jie būtų nekenčiami normalių žmonių, galbūt net normaliai-atrodančių mutantų. Angelai ir demonai abu turi galių, bet angelai yra gražesni.

Ko daugelis žmonių atrodo nori, tuomet, ir tai yra dalis priežasties, kodėl jie galėtų fantazuoti apie būvimą Iksmenu, yra buvimas išskirtiniu tiek, kiek tai leidžia jiems išsišokti, bet tik galingumo, gražumo ir galimumo praeiti, kai to trokštama, terminais. Kai kurie žmonės nori turėti nenormaliai gerą išvaizdą, nenormaliai aukštą atletinį gebėjimą, ar nenormaliai sveiką imuninę sistemą, bet jie nenorėtų nieko, kas varžytų juos socialiai ar fiziškai. Žmonės nori išsiskirti, ir pritapti, konvenciniais būdais. Kaip išties normalu, tuomet, norėti būti neįprastu tik tuomet, jei tai naudinga mums.

Normalus nerimas

Fentezi ir mokslinė fantastika suteikia pabėgimą nuo normalaus, leisdami mums įsivaizduoti turtingumą gyvenimo, kuris yra paryškinamas, turint ypatingų galių ar ekstraordinarių patirčių. Mes įsivaizduojame didžius ir nuostabius dalykus, kuriuos atliktume, jeigu tik nebūtume tokie varžomi, tokie žemiški. Ir nėra nieko keisto dėl stereotipo, kad spekuliatyvios fikcijos ir filmų kūrėjai patys dažnai jautėsi tarsi jie nepritaptų visuomenėje, taip pasukdami į pasaulius, kur atskalūniški charakteriai buvo nuostabūs ir pavydėtini.

Įdomu ir išdavikiška, visgi, kad tiek daug fikcijos apie ekstraordinarumą centruojasi ties normalumo ir nenormalumo nerimu. Charakteriai rutiniškai apverkia savo specialų statusą ir veda ilgas oratorijas apie tai, kaip jie tiesiog nori atsisakyti savo unikalių gyvenimų ir grįžti ar tapti kvintesenciškai „vidutiniškais“ žmonėmis. Mes taip pat pastebime, kad patys blogiausi ir pavojingiausi charakteriai yra labiausiai linkę būti įsikibusiais savo skirtumų, nekęsdami kitų normalumo kaip juos limituojančią banalią patirtį, kaip su Magneto primygtinumu Ikmenų Susivienijime [X-Men United], kad mutantai yra „homo superior“ ir yra tarsi „dievai tarp insektų“. Tarsi būtų taip, lyg tuo pačiu metu, mums pavydint ekstraordinariems ir slėpiningiems, mes taip pat norime išreikšti savo nerimą abie buvimą autsaideriais, apie buvimą ypatingais. Egzistuoja jaudulys dėl buvimo neįprastu, bet taip pat egzistuoja ir didelė paguoda dėl buvimo įprastu – kas dažnai, ir ironiškai, yra išreiškiama aprašant normalų asmenį, patiriantį kažkokį nutikimą, kurio ekstraordinarus asmuo negali patirti (Šelmė, stebinti su pavydu, kaip motina glosto vaiko odą, arba Žvėris, žvelgiantis ilgesingai į savo paprastą bekailę ranką, kai jo mutacija yra laikinai nuslopinta). Kažkaip, mes norime pabandyti išsaugoti gyvenimo kasdieniškumą, nuo kurio mokslinė fantastika ir fentezi suteikė galimybę pabėgti. Ar tik mes ne bandome paguosti save, tuo pačiu metu, siekdami pabėgti nuo savęs?

Bet ne visas nerimas apie slėpininguosius ir ekstraordinarius yra mokslinė fantastika. Kas dėl tikro-pasaulio bandymo panaudoti technologiją, siekiant pakeisti kažką į ekstraordinarų? Ar toks troškimas suprantamas, net pagiriamas? O gal toks troškimas turi būti sutinkamas su skepticizmu, baime ar net pasmerkimu? Mes gyvename krašte pasaulio, kuriame genetinė inžinerija, farmakologinė manipuliacija ir kibernetiniai implantai atidaro galimybę asmeniui tapti kažkuo panašiu į tikrą mutantą. Greitai, galbūt, mes galėsime pakeisti save taip, kaip kai kurie fikciniai mutantai geba: į didesnę jėgą, intelektą, greitį, imunitetą, ilgaamžiškumą (nors tikriausiai ne oro valdymą). Ar tai blogas dalykas? Ar klaidinga stumti save virš limitų to, kas yra žmogiška? Transhumanistai taip nemano.

Transhumanistų judėjimas siekia panaudoti technologiją, kad pagerintų žmogiškąjį būvį, peržengti save anapus biologinių limitų, kol mes tapsime kažkas didingesnio ir labiau pereinamo. Ne stebėtina, transhumanistai linkę adoruoti Iksmenus ir daugelis tikriausiai mano, kad Šelmė yra klaidinga, siekdama vaisto savo mutacijai.

Transhumanistų kontraste yra „biokonservatoriai“, kurie advokuoja žmonių normalaus biologinio statusio išsaugojimą. Viena biokonservatorių grupė susideda iš natūralios teisės teoretikų. „Natūrali teisė“ ginčija, kad moralė kyla iš duodamų poreikių, gebėjimų ir apribojimų, kokius turi žmonės, ir teigia, kad bandymas pakeisti žmogaus prigimtį yra pati baisiausia pasipūtimo ir arogancijos išraiška.

Taigi čia mes randame dvi grupes, kurios jau turi tikro-pasaulio atsakymus į klausimą: „Kas nenorėtų būti mutantu?“ Transhumanistai nenori būti tam tikros rūšies mutantu, – ne deformuotu ar silpnu ar kažkiek nenormaliu, kas trukdytų gyventi, – bet jiems patinka idėja būti ekstraordinariais visais grožio ir jėgos įmanomais būdais. Biokonservatoriai išvis nenori būti jokios rūšies mutantais. Jiems, normalumas yra moralinis imperatyvas.

Bet, savaime suprantama, „normalumas“ yra reliatyvus. Jeigu mes visi taptume ekstraordinariais, tuomet, palyginus su kitais, argi mes vėl nebūtume ordinariais? Jeigu visi galėtų skraidyti, ar skraidymas būtų kuo nors ypatingas? Šioje vietoje pasirodo normalumo ir nenormalumo klausimas. Mums vertinant ką nors – gebėjimą, suvokimą, dorybę – tiek, kiek tai mums leidžia veikti, tuomet to gebėjimo turėjimas gali būti pakankamas apdovanojimas. Bet kai kada, mes vertiname gebėjimą ar dorybę tik todėl, kad kiti jos neturi. Palyginkite sveikatą su aukštu ūgiu. Visi galėtų būti sveiki – jokių ligų, jokių sužalojimų – ir mes visi iš to pasipelnytume. Bet ne visi gali būti aukštais, nes „aukštis“ yra komparatyvistinė mintis. Esate „aukštas“ tik palyginus su tuo, kas yra žemesnis už jus. Visi galėtų būti 1,95m, bet tuomet 1,95m būtų standartas, o ne „aukštis“. Todėl mes turime paklausti savęs, ar norime kažko vien todėl, kad tai būtų naudinga mums nepaisant nieko, ar todėl, kad tai būtų naudinga mums tik palyginus su kažkuo, kas to neturi. Atsakymas į šį klausimą dalinai nulemia, ar mes elgiamės visos žmonijos ar tik savo egoizmo vardu. Jeigu jūs trokštate skraidyti, net jeigu visi mokėtų skraidyti, taip pat, tuomet skraidymas jums yra vertybė nepaisant nieko. Bet jeigu trokštate tapti nematomas tik todėl, kad kiti negalėtų tokiais tapti, tuomet jūs siekiate tik reliatyvaus pranašumo. Mes taip pat galėtume iškelti klausimą apie žmonių poreikį būti normaliais. Ar jie nori būti normaliais, kadangi buvimas nenormaliu (Iksmenų „ekstra-sugebėjimų“ prasme) reikštų imponuojančias didesnes atsakomybes ir jie nenori tokių atsakomybių? Ar jie nori turėti pasiteisinimą, dėl kurio netektų kovoti prieš blogį visą laiką? Juokinga. Mes galėtume akivaizdžiai būti savanaudiški savo troškime būti ekstraordinariais, bet mes taip pat galėtume būti savanaudiški savo troškime būti normaliais. Priverčia susimąstyti...

Taigi, štai jums atsakymai į titulinį klausimą: „Kas nenorėtų būti mutantu?“ – tai žmonės, kurie yra apsiriboję savo nenormalumu, žmonės, kurie yra ištremti dėl savo nenormalumo, ir net žmonės, kurie nenori atsakomybės, einančios koja kojon su tam tikrais nenormalumais. Egzistuoja didis komfortas buvime normaliu, net jeigu tai kartais reiškia buvimu pilka minia.

Filosofas Frydrichas Nyčė (1844 – 1900) kartą parašė: „Žmogus yra kažkas, ką reikia įveikti. Ką jūs padarėte, kad įveiktumėte jį? Visi padarai ligi šiol sukūrė kažką, kas yra anapus jų: ir ar jūs norite būti šios didžios bangos atoslūgis, ir grįžti atgal link gyvūno, vietoj to, kad įveiktumėte žmogų?“ Nors kontekste, Nyčės personažas Zaratustra pamokslauja apie žmonijos religinę patirtį, pagrindinė idėja yra smarkiai adoruojama transhumanistų. Jie mato žmoniją ir jos šiuolaikinį būvį kaip kažką, ką reikia įveikti, kažką, kas slegia ir limituoja. Mūsų protai, įdomiai ne taip suvaržyti kaip mūsų kūnai, gali įsivaizduoti, ką reiškia buvimas visiškai kitokiu, negu dabar esame. Ar tai nėra akivaizdu fikcinių Iksmenų atžvilgiu? Mes galime įsivaizduoti save su gebėjimais anapus to, ką iš tiesų sugebame atlikti. Klausimas toks: „Kokia mūsų motyvacija, siekiant įveikti žmogų?“ Ir lygiai taip pat svarbu: „Kokia mūsų motyvacija to nenorint siekti?“