Komiksai: Jų turinys ir funkcijos (VII dalis)

Išvados

Apibendrindami galime teigti, kad komiksai nėra naujas reiškinys Lietuvoje. Jie atsirado jau XX a. pradžioje. Tam tikri istoriniai periodai sąlygojo pieštinių istorijų apimtį bei turinį. Po nepriklausomybės atkūrimo vis daugiau autorių domisi šia meninės išraiškos priemone. Tą lemia visiškas kūrybinės laisvės principas.
Piešiant komiksą, autorius pats renkasi idėją, jis nesaistomas jokių minties pateikimo principų. Nėra konkrečios struktūros ar žanrų normų, todėl lieka visos galimybės pasireikšti originalumui. Labiausiai Lietuvoje populiarūs vaikams skirti kelionių-nuotykių, bei išdykusių gyvūnų komiksai. Didelę dalį užima ir detektyvai bei superherojiniai pasakojimai, taip pat skirti jaunajam skaitytojui. Panašiai svarbūs ir istoriniai pieštiniai pasakojimai. Tik vieną kitą pasakojimą randame apie išdykusius vaikus, indėnus. Mažiau išleista ir religinio turinio komiksų. Kaip matome, tematika gana plati. Dvidešimt keturios tyrime analizuotos knygelės skirtos vaikams (taigi didžioji dauguma). Mažąją dalį užima komiksai skirti suaugusiems arba įvairaus amžiaus skaitytojams. Pasirodo, kad tiek verstų iš užsienio kalbų, tiek mūsų šalies autorių darbų išleista beveik vienodai (jei neskaičiuosime serialinių leidinių). Skirtumas tik tas, kad visi lietuviškieji komiksai skirti vaikų auditorijai (nebent istorinius galėtume priskirti prie įvairaus amžiaus grupėms orientuotų leidinių). Tuo tarpu suaugę skaitytojai gali džiaugtis tik vertimais (o jie iš tikrųjų yra verti dėmesio tiek menine apipavidalinimo, tiek turinio prasme). Tokį pasiskirstymą lemia tai, kad Lietuvoje nėra suaugusiųjų komiksų paklausos: jų pastarieji tiesiog neskaito. Tą įrodo ir faktas, kad 2004m. rugpjūčio mėnesį vykusioje komiksų kūrybinėje laboratorijoje, kuri vadinosi „Šiaurės vasara. Juoko galia“, nedalyvavo nė vienas lietuvis (tęstinio komikso „Vilko istorija“ autorius E. Parulskis, tik atsiuntė kūrinį, kad jį kiti perskaitytų) [23]. Nepaisant to, periodinėje spaudoje leidžiamos trumpos pieštinės istorijos, įvairūs šaržai ir karikatūros yra orientuojamos ir domina suaugusiuosius. Kyla mintis, kad pradėję nuo politizuoto karo tematikos komikso, šios grupės skaitytojai tęsia tradiciją ir toliau domisi šiuo žanru, kuris iš esmės plėtojamas vien žiniasklaidoje. Vis dėlto atsiranda smalsuolių, kurie ne tik skaito, piešia, bet ir stengiasi propaguoti šį laisvalaikio leidinio tipą Lietuvoje.

Lietuviškieji komiksai išsiskiria įvairiu turiniu bei funkcijomis. Vieni iš jų atveria tolimas erdves, kiti- tik kažkokį siaurą epizodą, tarsi įsileisdami skaitytoją į tam tikrą savo „gyvenimo“ atkarpą. Kartais skaitytoją stengiamasi įjungti į nuotykių eigą, dalyvauti žygiuose ir pokalbiuose, o kartais pastarasis paliekamas stebėtojo vietoje. Visa tai priklauso nuo piešinėlių serijos autoriaus kūrybinio užmanymo: jis formuoja laiką ir erdvę, pasirenka grafines išraiškos priemones, mintį, kurią nori perteikti. Piešinėliams skiriamas didelis dėmesys, tačiau ne visada pavyksta juos aiškiai atskleisti: tą lemia mažas pastarųjų formatas. Vaikiškų knygelių paveikslėliai apsiriboja pagrindinėmis detalėmis, būtinomis turiniui atskleisti. Jie spalvingi, judrūs, derina tarpusavyje ekspresyvią kalbą ir vaizdą. Suaugusiųjų komiksai skiriasi menine išraiška. Jie labiau artimesni tikriems meno kūriniams: ieškoma spalvų santykio kokybės, emocinis krūvis perduodamas ne tik vizualia ekspresija, bet ir psichologiniu poveikiu bei statika, ramybe. Čia detalės tampa istorijų turinį provokuojančiais elementais. Jos ne tik formuoja aplinką, bet ir aiškina veikėjų charakterius.
Komiksas- tai medija, suteikianti galimybę išsakyti, o iš kitos pusės- galimybę išgirsti. Būtent dėl to komiksus dar vadina mokymo įrankiu, nes jie skatina iš jų pasimokyti, jų vizualiniai ir lingvistiniai elementai teikia skirtingo estetinio patyrimo. Per pieštinį pasakojimą aktualizuojasi autoriaus ir skaitytojo ryšys, kur pastarojo jausmai ir mąstymas taip pat turi reikšmę. Komiksai aktyviai veikia abu žmogaus smegenų pusrutulius, todėl jie gali būti suvokiami tik per asmeniškumo prizmę. Jie yra nacionalinės kultūros šaltinis, visada atspindintis žmonių išgyvenimus, poreikius, tradicijas. Būtent dėl to svarbu žinoti, kas apie ką rašo ir kas tai skaito.

Komiksai: Jų turinys ir funkcijos

I dalis: Įvadas
II dalis: Kas yra komiksas
III dalis: Komiksų istorija
IV dalis: Apie lietuviškus komiksus, išleistus nuo nepriklausomybės atgavimo
V dalis: Vaizduotė ir žaidimas
VI dalis: Komiksas kaip medija
VII dalis: Išvados
VIII dalis: Bibliografinių nuorodų sąrašas

Draudžiama naudoti paskelbtą medžiagą be straipsnio autorių sutikimo. Norėdami gauti sutikimą rašykite į info@komiksai.com.