Betmenas- niūriojo miesto, niūrusis riteris

Bob Kane

Mūsų herojus pirmą kartą komiksų puslapiuose pasirodė 1939 m. gegužės mėnesio “Detective comics” numeryje. Niekas tuomet negalėjo įtarti, jog tai dar vienos legendos pradžia. Personažo autoriai- Bobas Kane's ir Billas Fingeris.

Šie kūrėjai DC Comics užsakymu sukūrė dar vieną, po Supermeno, kovotoją prieš blogį. Personažas tapo toks populiarus, kad 1940 m. pradėta leisti atskira komiksų serija “Batman”. Žmogus- šikšnosparnis įgijo pagalbininką vardu Robinas- “nuostabusis berniukas” ir priešą Džokerį (Joker). Besivystant serijai atsirado naujų teigiamų herojų kaip Batgirl ir neigiamų kaip Pingvinas (Penquin), Dviveidis (Two- Face), Riddler. Būtent šie deformuoti psichopatai, su iškrypusiu humoro jausmu, nulėmė, kad istorijos su Betmenu tapo daugiau fantastinės nei detektyvinės.

"Detective Comics" # 27, 1938 m.

50- siais XX a. metais komiksai apie Betmeną, kaip ir kitos to meto pieštinės istorijos buvo negailestingai cenzūruojamos ir kuriamos pagal griežtus kanonus, tapo naivesni ir skirti tik vaikams. 60- ųjų TV serialas apie Betmeną reabilitavo pašlijusį šio herojaus populiarumą, bet ir įtvirtino infantilų šio herojaus įvaizdį.

Sugrįžus populiarumui Betmenu užsiėmė žmonės, kurie nusprendė jo nuotykius skirti labiau subrendusiai auditorijai. Tai buvo Dennisas O’Neilas ir Nealas Adamsas. Ir taip, pirmasis kurdamas scenarijus, o antrasis piešdamas, Betmeną pavertė tikruoju nakties riteriu. 70- siais tapdamas niūresniu personažu, įgijo daugiau paprasto žmogaus bruožų. Pagal Staną Lee, iš konkuruojančio Marvel Comics, receptą komiksų herojus privalo išgyventi žmogiškas problemas ir turėti žmogiškų ydų. Tai ir atsitiko su Betmenu- O’Neilas pažvelgė atidžiau į jo psichiką, apmąstant kuo remiasi savo kryžiaus žygyje prieš blogį ir kokią įtaką jam turėjo tragiški vaikystės įvykiai.

Reklaminis TV serialo plakatas.

Pasikeitė ir Gothamo miestas. Liovėsi būti Betmeno ir legiono jo priešų linksmų žaidimų aikštele, nuo lūšnynų iki dangoraižių smaigalių jis persmelktas nuodėme. Blogis slepiasi daugelyje 70- ųjų metų amerikietiškų miestų: prostitucija, korupcija, beprasmiai nusikaltimai šį įvaizdį daro plėšriu, niūriu ir… realiu iki skausmo.

Ši permaina tapo pagrindu didžiajam 1986 m. įvykiui: Niūriojo Riterio sugrįžimui. 80- siais Betmeno populiarumas krito vėl. DC Comics vadai pasamdė tuomet Franką Millerį, kuris Marvel Comics reanimavo dar vieną komiksų herojų- Daredevill, pasiekdamas finansinį ir ir meninį triumfą. Ir šiuo atveju Milleris nenuvylė. Pačiam žymiausiam ir dabar jau klasika tapusiame albume

"Dark Knight Returns", DC COMICS, 1986 m.

“Dark Knight Returns” pateikė viziją nusivylusio, pavargusio nuo gyvenimo Bruce’o Wayne’o portretą, kuris dešimt metų atgal atsisakė Betmeno vaidmens. Stebint savo miestą grimztantį į nusikalstamumo liūną, nusprendžia grįžti, kad paskutinį kartą pamėgintų ištraukti iš jo. Millerio komiksas tai ne tik naujas požiūris į herojų. Tai taip pat 80-ųjų JAV analizė- visuomenės problemos, sukta prezidento politika, visur beesanti korupcija ir naujas pasaulinis konfliktas. Metais vėliau Frankas Milleris kartu su Davidu Mazzucheli išleido albumą “Batman- Year One”, pasakojantis apie pirmus reformuoto Betmeno ir policininko Jameso Gordono (dar vienas gerietis) veiklos metus.

Millerio pasiekimai pradėjo šio superherojaus renesansą. Atsirado ir verti šio darbo tęsėjai Alano Granto ir Johno Wagnerio asmenyse. Šiuos du britus susijusius su žurnalu “2000 AD” pasamdė tam, kad sustiprinti Betmeno pozicijas JAV komiksų rinkoje. Kartu su dailininku Normu Breyfoglu pateikė skaitytojams sumodernintą Niūriojo Riterio versiją. Nuspręsta buvo gilintis į Bruce’o Wayne’o asmenybę, į kamuojančias jį problemas ir sąmonę. Grantas savo scenarijuose nuolatos remiasi Bruce’o tėvų žūties scena, mėgina analizuoti priežastis ir prasmę kovos su blogiu. Na ir kas čia tokio modernaus?

O tai, kad Granto pasakojimuose veiksmas tampa antraplaniu, svarbesni tampa patys veikėjai. Naujoviška ir tai, kad pasakojimą pateikia patys veikėjai (neretai antraplaniai) vidinio dialogo forma. Granto darbų privalumas- gebėjimas nuodugniai stebėti Amerikos visuomenę ir graužiančias ją problemas: narkomanija, nusikalstamumas, korupcija, perspektyvų stoka jaunimui ir neturtingiems.

Grįžtant prie Betmeno negalime nepaminėti Timo Burtono filmo “Batman” (1989 m.). Šis kino kūrinys susilaukė milžiniško populiarumo ir pakėlė Betmeno reitingus. Scenaristas Samas Hammas šiek tiek pakeitė istorijos ištakas (Thomą ir Marthą Wayne'us nužudė gangsteris Joe Chillis, o ne kaip komikse Džokeris), bei sukūrė įdomią, niūrią istoriją, o tai Betmeno gerbėjams patiko, plius neeilinė Antono Fursto scenografija bei Keatono ir Nicholsono vaidyba užtvirtino Niūriajam Riteriui vietą tarp kino klasikos. Jau 1995 m. Burtonas pakvietė žiūrovus į Gotham City praplečiant savo pirmojo filmo vizijas- “Batman Returns” … Pernelyg ambicinga ir originali versija išgąsdino kino kompanijos Warner vadus, ko pasekoje tolesnius Betmeno nuotykius pasiūlyta režisuoti Joeliui Schumacheriui. Jo apgailėtini filmai “Batman Forever” ir “Batman & Robin” atspindėjo 50- ųjų metų TV serialo lygį- patį blogiausią šio herojaus gyvavimo istorijoje. Reikėtų paminėti ir animacinį serialą “Batman Adventures” Bruco Timmo ir Paulo Dini. Naudojant šiuolaikines animacijos technologijas sukūrė serialą, kurį gali žiūrėti tiek vaikai, tiek suaugę.

Gegužę sukako 65 metai nuo Betmeno atsiradimo. Kaip jis laikosi dabar? Istorijos su Niūriuoju Riteriu pasirodo “Detective Comics”, “Batman”, “Batman: Shadow of the Bat”, “Legends of the Dark Knight”, “Batman Chronicles”, “Batman Adventures” ir giminigose serijoes kaip “Azrael”, “Catwoman”, “Robin” bei “Justice League of America”. Šios serijos papildomos taip vadinamais “one- shot”. Verta keletą paminėti: “Batman- Arkham Asylum” Grantas Morrisonas ir Dave's McKeanas (bauginanti beprotystės analizė, painus ir niūrus Morrisono scenarijus, kartu su nuostabiu tapybiniu McKeano talentu, verčia iš koto ir… neramina), “Batman: Haunted Knight” Jephas Loebas ir Timas Sale's tai trijų helouvyniškų istorijų rinkinukas iš “Legends of the Dark Knight” . Geniali Gregory Wrighto kolorostika stulbina. Ypatinga yra istorija “Ghosts” paremta Dickenso “Kalėdine istorija”, kurioje Wayne aplanko jo tėvo vaiduoklis, Nuodingoji Gebenė, Džokeris ir Mirtis. Neišduosiu kodėl, patys paskaitykite.

Kadrai iš one- shot "Arkham Asylum", DC Comics, 1997 m.

Tokių “one- shot” yra daug daugiau ir mažiausiai pusė jų tai puikūs komiksų meno perlai. Apskritai šios serijos charakteringas bruožas ir yra tai, kad sukuriama daugybė puikių “one- shot”. Panašiu likimu negali pasigirti nei vienas superherojus. Pakanka žvilgterti į iškilų albumą kaip “Žudantis pokštas” Alano Moore'o ir Briano Bollando, ar “Batman/ Judge Dredd- Gotham teismas”, Grantas, Wagneris ir Bisley'us.

"Night Cries", DC COMICS, 1991 m.

Nepaisant bendro vidutinio pasakojimų lygio, šis herojus atiduodamas scenaristų ir dailininkų eksperimentams. Kai kurie jų yra tikrai ekstremalūs ir daug įneša naujo į komiksų meną. Ar tokie eksperimentai būtų įmanomi jeigu herojus būtų susiniveliavęs ar neįdomus? Tikriausiai ne. Tad nepaisant savo garbaus amžiaus, Betmenas mus vis dar domina ir audrina vaizduotę. Komiksai apie jį turi “kažką”, tas “kažkas’ tai tikri, iš gyvenimo traukti personažai, kaip Alfredas Pennyworthas, Wayne'o liokajus, stebėtojas ir sarkastiškas jo žygių komentatorius; ar jo priešai Džokeris, Išprotėjęs Kepurininkas, Dviveidis (jų vaidmenyje blogis ir psichiniai nukrypimai susimaišo su jų pasakišku amplua). Didžiausias serijos privalumas yra pats Betmenas- kietas, bekompromisis, veikiantis pagal savo taisykles, bet žmogiškas, dažnai nesuprantantis supančio pasaulio, kuris nenumaldomai ritasi į nebūtį.
Tikiuosi Betmenas sulauks ir šimto metų jubiliejaus. Jis to vertas.

Nuorodos:

DC COMICS
BATMAN SUCKS FOREVER
BATMAN: THE COMPLETE HISTORY
BATMAN BEYOND