Delfi.Lt filmo “Nemirtingieji” apžvalga

Sakykite NE sintetiniam kūnui ir virtualioms smegenims

Tokiu užrašu kreipiamasi į žiūrovą pačioje filmo “Nemirtingieji” pradžioje. O juostoje, regis, tikrų, normalių žmonių kaip ir nebėra – 2095 m. Niujorke skraidant taksi somnambuliškai vaikšto pusiau žmonės-pusiau robotai, tarp pilkame rūke skęstančių viešbučių mirga virtualių žurnalistų laidos.

“Aš bijau dėl mūsų planetos ateities. Ji tampa vis silpnesnė ir silpnesnė. Mes per daug imame iš Žemės ir jau jai stipriai pakenkėme. Nerimas dėl ateities ir skatina atsiplėšti nuo realybės. Aš lankausi ateityje tam, kad grįžčiau į praeitį ir ateitį. Mokslinė fantastika suteikia man galimybę apžvelgti pasaulį kosminėje dimensijoje bei ieškoti atsakymų į klausimą, kas laukia žmogaus?” – “UNESCO Courier” žurnalistei aiškino jugoslavų kilmės “Nemirtingųjų” režisierius Enki Bilalis.

Filme jis pateikia savo atsakymo į šį klausimą versiją – metalo spalvos mieste nebebus jaukumo, šilumos, apskritai vietos (kambarys viešbutyje – prabanga), o žmonės nebetikri tiesiogine prasme. Jie pardavinėja savo organus paslaptingajai “Eugenics” kompanijai (“Jūs turite tik 30 proc. savo virškinamojo trakto, daugiau viską jau pakeitėte”). Be to, jausmai irgi nebelabai reikalingi – “Eugenics” reklama skelbia: “Nei meilės, nei sekso! Pratęskite giminę higieniškai!”.

E.Bilal jau yra sukūręs du filmus ir parašęs apie 20 knygų. Rašydamas siužetą “Nemirtingiesiems” režisierius, kai kurių kritikų manymu, net kiek per daug rėmėsi savo parašyta futuristine Nikopolo trilogija.

Juostoje paskutines septynias dienas prieš prarasdamas nemirtingumą Žemėje užsinori praleisti dievas Horas – padaras nuogo atleto kūnu su sakalo galva. Jo laiką skaičiuojančius smėlio laikrodžius vis apverčia piramidėje, sustingusioje virš Niujorko, likę kitų senųjų egiptiečių dievų pora. Paradoksalu, tačiau jie žaidžia “Monopolį”, kalba apie orus - žodžiu, nieko dieviško.

Dievas Horas įsikūnija Nikopolyje, kuris buvo užšaldytas, ir nori apvaisinti keistą blyškiaveidę merginą mėlynais plaukais, verkiančią mėlynomis ašaromis.

Ją suvaidinusi Charlotte Rampling atliko ir pagrindinį senstančios rašytojos vaidmenį Francois Ozon “Baseine”.

Tačiau “Nemirtinguosiuose” aktorė neatpažįstama ne tik dėl mėlynų ašarų išvagoto balto grimo, bet ir dėl šaltos, santūrios vaidybos. Regis, jos personažo vidus toks pat sterilus bei ledinis, kaip ir išorė, kaip ir visas ateities Niujorkas ar jo gyventojai. Net Nikopoliui (Thomas Kretschmann) mėlynplaukė iš ryto atsainiai priekaištauja: “Tu mane išprievartavai”, bet daug aršiau jį užsipuola: “Tu buvai mano vonioje?!”.

Režisierius skystokai atskleidžia jos prigimties paslaptį – kodėl jos organai kaip trijų mėnesių kūdikio, kodėl ji atsirado pačiame Skvarbos centre, kas ją sieja su dievais…

Nuo mokslinės fantastikos filmas kiek nutolęs – pro vonios skylutę išlendantis raudonasis monstras iš viso primena animacinio filmuko personažą. Galiausiai viskas baigiasi meilės istorija. Tad apie ateitį kaip ir nieko per daug naujo.

Beje, patį pirmąjį mokslinės fantastikos filmą “Kelionė į mėnulį” (Georges Melies, 1902 m.) auditorija priėmė kaip komediją. Kalbėjimas apie ateitį juk yra labai pretenzingas dalykas. Viena aišku, kad technika žmogui padarys neigiamą įtaką. Nors “Nemirtingųjų” personažai ir susvetimėjusioje XXa. erdvėje dar cituoja poeziją. Kažkuri žmogiškumo dalis, vadinas, dar liks nemirtinga.

Kadrai iš kino filmo:

Exuss komentaras

Filmas sukurtas pagal komiksą, pats režisierius - to komikso dailininkas, tačiau apie tai nė puse žodžio neužsiminta apžvalgoje. Paminėta, kad yra parašyta apie 20-imt knygų, ir kad filmas yra pagal Nikopolo trilogiją.
Galbūt apžvalgos autorė tyčia nemini komiksų nenorėdama atbaidyti potencialių žiūrovų, kurie surauks nosį, supratę, kad filmas pagal komiksus, ir į filmą neis.
Kritikės pastebėjimas, kad fantastinio filmą fantastiką "pagadino" raudonas monstras išlendantis pro vonios skylutę man atrodo keistas. O tai kokiame dar filme gali dėtis tokie dalykai, jeigu ne fantastiniame?