"Žmogus – voras 2"’ – tinklas žiūrovams ir kritikams

Lietuviai patologiškai nemėgsta komiksų. Į kino komiksus taip pat žvelgia skersai. Iki šiol dar nė viena komikso ekranizacija Lietuvos kino platintojams neatnešė didelio pelno, o kai kurie filmai netgi patyrė visišką komercinį fiasko.

O štai amerikiečiai fantastiškuosius žmogeliukus tiesiog dievina. Visi kino komiksai akimirksniu atsiperka ir krauna stebuklingo dydžio turtus. Prisiminti pavojinga – „Drąsiaširdis’’ – kažkokia liūdnai narkotinė „pieva’’, persmelkta depresijos ir Beno Afleko beviltiškumo. „Milžinas Halkas’’ – žalias guminis prezervatyvas, ariantis asfalte skyles ir šokinėjantis netikroviškai, kaip pripučiama lėlė. „Van Helsingas’’ – dviejose dekoracijų aikštelėse nufilmuotas žaibų šou su juokingomis pabaisomis ir meksikietiškų serialų lygio pokalbiais. Galėtum tęsti ir tęsti nevykusių kino komiksų paradą...

Dėmesio vertų išimčių – keli lietaus lašeliai kvailumo dykynėje. Pirmieji du „Betmenai’’ buvo nepataisomai šaunūs, po to prasidėjo pornografija.

Neblogos ir abi „Ašmenų’’ ir „Iksmenų’’ dalys – tai serialai, kurie neabejotinai turės trečiąsias dalis. Trečiosios sulauks ir populiarumu kol kas visus kino komiksus lenkiantis „Žmogus – voras’’. Pirmasis filmas surinko 760 milijonų dolerių pasaulio kinuose. Šiandien – pasaulinė jo tęsinio premjera...

Bet prieš tai šokime į pradžią, kuriai buvo galima užsimerkus iš penkių žvaigždučių parašyti tris. Už keistą lengvumą. Už keistą žvejojimą siužetu. Ir ypač – už netikėtą šilumą ir nuoširdumą. Komiksas su savo herojais į ekraną perkeltas nepaprastai paprastai, žmogiškai. Kokie netikėti pliusai – tokie netikėti ir minusai. Efektingasis Holivudas susimovė ten, kur visada švytėdavo – vizualieji efektai ir kompiuterinė grafika atrodė tarsi nužengę iš animacinių filmukų penkiamečiams. Žmogus – voras pavaizduotas kaip bekaulis sutvėrimas, laipiojantis sienomis it popieriaus lapas. Lankstosi, kol užsilenkia. Režisierius Semas Reilis, išgarsėjęs „Piktais numirėliais’’, gavo toną pastabų, kad vietoj kompiuterinės animacijos geriau pasitelktų gyvus kaskadininkus. Nepaisant animacinių nesusipratimų, „Žmogus – voras’’ turėjo tai, ko nebuvo kituose kino komiksuose, – „dūšią’’...

Jei reikėtų vienu sakiniu nupiešti tęsinio portretą, užtektų parašyti tiek, kad pagaliau yra neginčijamai geriausias visų laikų kino komiksas ir kad jį visais atžvilgiais pralenkti, ateityje kino kūrėjai privalės paplušėti iš peties... ir iš širdies.

Kas pirmiausiai krinta į akis – režisierius tikrai myli kūrinį ir veikėjus. Jis susigyvenęs ir su scenarijumi, ir su aktoriais, kurie idealiai atitinka herojų tipažą. Vaikiškų akių Tobis Makgvajeris savo šviesiu tragiškumu primena „Žiedų valdove’’ Frodą suvaidinusį Elaidžiją Vudą. Jis tęsia pirmojo filmo liniją – „Nežemiška galia – didžiulė atsakomybė’’. Jo herojus – žmogus, virstantis unikalių sugebėjimų padaru, o ne atvirkščiai. Priešai bei draugai virtę priešais taip pat apdovanoti logiškais – žemiškais motyvais.

Draugužis Haris pasiryžęs atkeršyti už tėvą – Žaliąjį Gobliną, Daktaras Oktavijus pilnas kompleksų, kurie išsikeroja nesveikomis griaunamosiomis ambicijomis, mylimoji Džeinė pavargo nuo neišsipildančių jausmų Piteriui – Vorui ir pasiruošusi ištekėti už astronauto. Patį superherojų kamuoja dvigubos asmenybės košmaras. Jis draskosi, kenčia, abejoja, ir tai vyksta kine, o ne vaikiškame komikso žaidime. Jis kariauja su blogiu ir vyksta spalvų, efektų ir kovų karnavalas akiai. Jis myli ir taip atiduodama duoklė moteriškajai, o tiksliau - mergaitiškai publikai. Keista, bet su saiku ir intriga, be muilo simfonijos natų.

Alfredas Molina („Šokoladas’’, „Frida’’), vaidinantis klastingąjį Oktavijų, sukūrė vieną įstabiausių blogiukų kino istorijoje vaidmenį. Jis žengė toliau negu Vilemas Defo pirmajame filme – tai ne šiaip genialus beprotis, tai įvairiapusė, komplikuota asmenybė. Ir šiaip charakteriai akcentuojami ne mažiau nei spalvingi įvykiai, todėl filmas išsivaduoja iš tiesiog geros kino iliustracijos viršelio.

Rimtai žvelgdamas į komikso prigimtį režisierius Reimis nevengia juokų ir pokštų, tai dar labiau paįvairina daugiasluoksnį kino gardumyną...

Silpniausia vieta – vėlgi vizualieji efektai, nors šį kartą jų trigubai daugiau ir jie trigubai stipresni, ypač efektinga pirmoji veiksmo scena.

Gera būti maloniai nustebintam, kai to tikiesi vos ne mažiausiai. Tačiau kartais Holivudas pabunda iš idiotizmo ir primityvizmo miego, kartais įvyksta nepaaiškinami stebuklai ir kartais sukuriami filmai, tinkantys akiai ir širdžiai, mažiems ir dideliems, žiūrovams ir kritikams. Dėl to kartais būtina nueiti į kino teatrą ir pasiduoti kino magijai.